LYTINIS ŠVIETIMAS

Sužinojus, kaip respondentai įgavo pirmines žinias seksualumo aspektais, svarbu suprasti kokią (ir kokiu mastu) informaciją apie seksą, lytinį brendimą ir kitus seksualumo aspektus eskalavo ir teikė valstybė. Paaiškėjo, kad šių temų tikslingai buvo vengiama ir švietime. Visgi, seksualumo išraiškai esant natūralia žmogaus dalimi, visiškai panaikinti bet kokį kalbėjimą šia tema nebuvo įmanoma. Mūsų respondentai papasakojo apie minimalų, dažnai moralizuojantį ar net gąsdinantį švietimą su kuriuo protarpiais susidurdavo viešosiose erdvėse.

 

,,Apie lytinį švietimą... tokio nebūdavo [iš mokytojų] tiktai, nu tep apie higieną, nu kaip būdavo, mergaitės nusigriebdavo biski kažkuo, nu bet iš kur ten gausi, <...> sakydavo muilu reikia kvepėt.” - Albinas

 

,,Mokykloj, atsimenu, kad buvo kelios paskaitos <...> kai buvo kartu, tai žinau, kad berniukai labai juokėsi”. Šios paskaitos buvo apie brendimą, vaisingumą, ankstyvuosius nėštumus, kontracepciją. ,,Tik tiek, kad tais laikais, nu, nebuvo nei skatinama, nei platinamos apsauginės priemonės, tiesiog būdavo aiškinama, kad tik sulaukus tam tikros brandos galima pradėt lytinį gyvenimą, <...> aš asmeniškai pati galvodavau, kad turi būti daugiau šviečiama.” – Anonimė

 

Aušra pasakoja, kad jos mokykloje buvo naudojamasi Jokūbo Skiauterio sovietinėmis knygomis ,,Tau, mergaite” ir ,,Tau, jaunuoli” kaip lytinio ugdymo vadovėliais. Pats J. Skiauteris buvo respondentės mokyklos direktorius ir iniciatyviai švietė mokinius  ,,jis skyrė labai didelį dėmesį būtent į mergaičių bei berniukų ugdymą ir jų santykių formavimą tarpusavy”.
 

Psichologė prisimena atskiras pamokėles berniukams ir mergaitėms, kur kalbėdavo apie nėštumą, apsisaugojimą, prisimena, kad net dešimtokams (17 metų) tai vis dar buvo juokinga, tai nebuvo aktuali problema. ,,Ir aš labai gerai atsimenu ginekologės frazę: <...> ,,mergaitės jūs turite suvokti, kad ne tik berniukas turi saugotis, bet, kad tai turi būti dviejų žmonių ryšys, kad jūs taip pat nešate atsakomybę.”

 

,,Nebuvo vaidmens [mokytojų lytiniame švietime], buvo gėdijamasi kalbėti ir ten, apie žiedadulkes, <...> reiškia, iškart kildavo juokas klasėj ir tuomet buvo visaip vengiama [kalbėti šiomis temomis]. Ir tikrai buvo visokių bandymų, ir aš vienas iš tų kur <...> pavykdavo skaityt man asmeniškai paskaitas ir aštuoniasdešimtais metais, <...> tokiu būdu ta sklaida vyko.” – V. Šapurovas

 

Ričardas teigia, kad jokių pamokų nebuvo, tokiomis temomis niekas nekalbėdavo: ,,ten viskas slapta buvo. Kas ką supranta, tas tą žino.”

 

V. Žukas teigia, kad jokio lytinio švietimo nebuvo ir, kad nebuvo ,,absoliučiai jokios kalbos apie seksą”. Juokiasi, kad net biologijos vadovėlyje vyro paveikslėlis buvo įdėtas be lytinių organų. Pasakoja, jog jo draugas iš Klaipėdos prisimena, jog 11 kl. buvo 15-20 min. pamoka, kai auklėtoja pasakė, kad tokiame amžiuje lytiniai santykiai negalimi, galima tik pasibučiuoti. Po pusmečio atvykęs dermatovenerologas papasakojo apie sifilį, nes tuo metu Lietuvoje buvo itin daug sifilio atvejų, gydytojas tarsi pasiuntė žinutę, kad lytinis gyvenimas lygu lytinės ligos. 

 

,,Jokių formalių pamokų, mūsų bent jau mokykloj, tikrai tais klausimais nebuvo. Buvo, kiek prisimenu, viena kartą į salę mes visi suvesti, kur kažkoks daktaras pasakojo, <...> kad jeigu pastoja labai jauna, tai labai pavojinga vaisiui ir jai pačiai, apskritai, jokios tokios normalios motinystės negali būti, nes jos nesubrendusios kaip asmenybės. Vienu žodžiu, gąsdino, kažkokia prasme, daugiau gąsdino negu švietė mus.” – E. Laurinaitis 

 

,,Mane net kvietė į kelis darželius paskaitėlių skaityt – ką daryti, kad vaikai nesimasturbuotų. Šitos auklėtojos būdavo baisiai nuviltos, nes aš sakydavau ,,nieko baisaus čia nevyksta ir tegul jie daro ką nori, svarbu, kad jų negąsdintų niekas dėl šito.” – E. Laurinaitis

 

E. Laurinaitis taip pat atsimena vienoje iš viešųjų poliklinikų matytas brošiūras, kuriose buvo nurodoma masturbacijos žala ne tik lytiniam gyvenimui, bet ir intelektualiniam vystymuisi: ,,Va ten tada aš išskaičiau baisių dalykų... kad masturbacija veda prie nugaros smegenų centro išsekimo ir tai reiškia, jog tai gali pakenkti visam tolimesniam gyvenimui... ir net, reiškia, visam intelektualiniam vystymuisi... tai buvo košmariško gąsdinimo tekstai tokie, na... teko paskui taip gana aktyviai bandyt sustabdyt tai, kai aš jau buvau aktyvus gydytojas ir paskaitininkas”. Paklausus ar tokie gąsdinimai žmones paveikė, psichoterapeutas atsakė, jog ,,tikrai paveikė, buvo pakankamai daug ir mano pacientų tarpe, žmonių skaičiusių šitas baisias brošiūras, tuo labiau, kad parašytos, taigi jos buvo gydytojų, ne šiaip sau kažkokių iš gatvės atėjusių žmonių, todėl jie tikrai bijojo, kad su jais kažkas bus tikrai ne taip…” 

 

,,Masturbacijos žala, ta teorija jau buvo sugriauta dar dvidešimto amžiaus pradžioj, bet nu sakyčiau tarybiniais laikais moralizavimo pagrindu reikėjo ir toliau tęsti tokį gydymą. [Tokios brošiūros] buvo skirtos drausti, kad negalvotum apie lytinį gyvenimą. Tokios perdėtos, sakyčiau, moralės… nebuvo siekiama padėt žmonėm būt laimingais, tai iš esmės buvo susilaikymo propagavimas.” – V. Šapurovas

Paklausus kaip toliau gydytojas plėtė savo žinojimą seksualumo temomis, atsakė, jog ,,knygų [buvo] nulis. Prisimenu vieną knygą <...> kurios pavadinimas buvo ,,Impotencija”, ir dar buvo knyga apie pananizmą, <...> apie masturbacijos žalą. <...> Tos žinios, tai vienas dalykas, tai buvo kaip moralizavimo priemonė tokia informacija, tokios brošiūros. Tokios nedidelės apimties knygutės buvo leidžiamos. Ir daugiau aš iš savo pacientų girdėjau, kad jie, reiškia, skaitė paauglystėj tokias knygutes.” – V. Šapurovas